„Viso gyvenimo privilegija yra tapti tuo, kuo esi iš tikrųjų“

Varva dar vienas vasaros vakaras ryškiai nuraudusiu saulėlydžiu, Nemunas nusineša su savim dienos nuovargį, o aš gaudau praėjusios (studijų) dienos likučius ir bandau juos suverti ant smilgos.

Ir čia praslysta kadais mano mokytojos palikta mintis - “whatever is rejected from the self, appears in the world as an event” (K.G.Jungas).

Panašu, kad dalykai, kuriuos atmetame ar neigiame savyje, neišnyksta, o vietoj to yra projektuojami į kitus. Dažnai kituose mes ryškiau pastebim tas savybes ar elgesį, kuriuos atsisakome pripažinti savyje.

Juk būna, esi šalia, o nejučia kažkas kitame taip skausmingai paliečia, kad, regis, suvirpina jautriausias stygas ir sukelia sunkiausias emocijas. Kartais viduje, o dažnai ir išorėje.

Ir kaip svarbu bent sykiais pabandyt atpažinti ir susigrąžinti iš pasamonės vandenyno tą nepatogų savo slėpinių "šešėlį" į savo sąmoningą suvokimą.

Jei suprantame, kad mūsų susierzinimas ar nepasitenkinimas tam tikroms apraiškomis kituose gali būti mūsų pačių neigiamų atspalvių atspindys, galime rinktis reaguoti su kur kas daugiau atjautos ir mažiau pasmerkimo.

O būna, kartais suerzina kitų perdėm teigiamos savybės, pasitikėjimas, talentai, potencialas būti nepajudinamam tvirtume ir galioje. Atpažinus tą jausmą, turėtų užgimti drambio dydžio viltis, kad tų pavydėtinų grožių daigus mes neabejotinai talpiname ir savy, bet nepuoselėjame jų ir nepadedam jiems užaugti.

Sugrįžta K.G.Jungo užuomina: „Viso gyvenimo privilegija yra tapti tuo, kuo esi iš tikrųjų“.

Panašu, kad visi keliai veda ne į Romą, o į vienokį ar kitokį susitikimą su savimi. Susitikimą - nesiekiant trapaus tobulumo, o veikiau tikrumo ir priėmimo savęs kaip esi.

Veriu ant smilgos savo visas pažintas ir nepažintas dalis ir linkiu sau/Tau nepamesti.