Būna, sykiais, užpūti trisdešimt ar keturiasdešimt kelias ugneles ant šventinio torto...

Būna, sykiais, užpūti trisdešimt ar keturiasdešimt kelias ugneles ant šventinio torto vis dar nežinodamas savo tikrųjų norų, pašaukimo, esmingiausio tikslo.

Būna, matuoji gyvenimą atkarpom nuo sprinto iki sprinto su lūkesčiu visose rungtyse užsilipt ant aukščiausios pakylos.

Liguistai pamilsti tą bėgimą kaip kažin ką ypatingo, gyvybiškai neatidalinamo ir neina atmylėt.

Norisi visko tobulai ir kai tai nutiks, tada pažadi sau mėginti gyventi.

Ilgainiui, velkant paskui save tariamai tobulos gyvenimo komplektacijos bagažą, galiausiai suvoki, kad nė nebežinai nei kas esi nei ką bejauti.

Sustoji, įkvėpi įpusėjusios vasaros ir aplanko suvokimas, jog nieko baisaus nenutiks jei taip pastovėsi, kad ir iki rudens. Ar dar kiek ilgiau.

Ir tikrai anei nieko griaunančio nenutiks, jei bent kiek pabūsi su savim.

Nejudančio oro tyrumas srūva į plaučius, mintys skaidrėja, atsakymai ateina patys ir tvirtinasi prie ore kybojusių klausimų.