"Tikiu, kad jeigu žmogus visuomet žvelgtų į dangų, galiausiai jam išaugtų sparnai"

Už lango, virš rausvomis čerpėmis dengto stogo tirštėja sutemos, sustabdau akimirką pintam krėsle ir minčių čiuptuvais bandau susirinkti save į vieną.

Galvoju apie širdies troškimus ir svajones, kurias nešiojamės užanty, kartais bijodami net dirstelti.

Būna, sykiais vengiam tiesiog norėti, taip bandydami apsaugoti save nuo nusivylimo. Tačiau, jei atstumiam ar numardinam savo norus, jie ilgainiui viduje tik stiprėja ir apgaubia įkyriu stokos ir neišsipildymo jausmu.

Bandymas apsisaugot nuo tariamos nesėkmės išsyk sukuria tik dar didesnį visa apimantį nusivylimą.

"Svajones žlugdo vienintelis dalykas - kompromisai" - prasprūsta filosofo ir rašytojo Ričardo Bacho mintis.

Sau ir tau linkiu nepamiršti, kas priverčia tavo akis spindėti, kas pagyvina tavo širdies plakimą, kas turi galios išpiešti tavo veide šypseną. Tai, kas pripildo mūsų širdis džiaugsmo turi rasti erdvės mūsų dienų tėkmėje.

Dar svarbu patikėti, kad net labiausiai gąsdinantys dalykai yra įmanomi, net tuomet kai per baimės ar nerimo dramblį nematai horizonto.

Kaip sakė prancūzų prozininkas Gustavas Flobergas - "tikiu, kad jeigu žmogus visuomet žvelgtų į dangų, galiausiai jam išaugtų sparnai".

Renkuosi ir aš patikėti.